Kartą gyveno uodas Juozas. Uodas Juozas kaip ir daugelis uodų gyveno tik ten kur šilta, mat jo kūnelis buvo taip suręstas – nei batukų, nei paltuko, nei šiltos ar dailios kepuraitės. Dėl to Juozas buvo labai nelaimingas, nes svajojo pamatyti žiemą – snaiges, pajusti vėsą, pamatyti varveklį ir nuslysti žemyn nuo apledėjusio turėklo:
* Ach, kad taip nukeliavus ten kur labai labai šalta! Antarktida, Aliaska! Ach!
* Ir ką tu ten veiksi, Juozai?,- klausdavo jo mama Zita.- Tik nušalsi snapą!
* Ne, mamyte, man tik reikia gauti tokį kailį kaip pas mešką ir aš tikrai išskrisiu į Aliaską!
* Mielas mano Juozuk, ar supranti, kad dėl to meškos ir neskrenda, nes tas kailis daug sveria!
* Na, tada aš surasiu kitą būdą kaip „pašalt“. Zirzė zirzė Juozas, kol galiausiai tarė:
* O jei šaldytuvas?
* Ne Juozuk, ar matei daug uodų šaldytuve? Nebandyk lįst į šaldytuvą!
* Bet maaaaam, aš taip noriu!
* Nezirsk Juozuk, nezirsk!
Ir taip kasdien uodas Juozas zirsdavo, kad tai jis nori suvalgyti ledų, kad ketina kraustytis į kondicionierių ar kad jau dabar žino, jog Kalėdoms nori ledukų formelės arba rankinio ventiliatoriaus. Jeigu gerai įsiklausysi vasaros metu tikrai išgirsi kaip jis zirzia. Ar tu irgi kartais zirzi dėl dalykų kurių negali gauti?
PABAIGA
