Artūras ir stebuklingi ledai

Kartą gyveno berniukas vardu Artūras. Artūras labai mėgo valgyti ledus, o už vis labiausiai mango skonio. Kartą jam einant taku namo, Artūras rado ant žemės numestą dviejų eurų monetą ir sušuko:

- Tai gerai, dabar galėsiu nusipirkti taip savo mėgiamus ledus!

Kaip tarė, taip ir padarė. Pirmiausia gerai apžiūrėjo monetą – ar tikrai tikra ir tik tada, kai įsitikino, saugiai ją įdėjo į nedidelę šortų kišenėlę ir nuėjo iki artimiausio ledų kioskelio, esančio kitoje gatvės pusėje šalia žalio namo. Svarbu paminėti, kad Artūras jau šiandien buvo suvalgęs dvi ledų porcijas namuose ir mamytė labai rimtai pasakė, kad daugiau šiandien ledų nebebus. Trumpai pasvarstęs ir prisiminęs mamos žodžius, berniukas priėjo prie didesnės už jį patį ledų vitrinos, palaukė, kol teta ledų pardavėją atsisuks ir pamatys jį. O tuo metu kol laukė, jog jį pastebėtų, prisiminė, kaip mamytė jam buvo sakiusi, kad čiupinėti vitrinos stiklą yra griežtai draudžiama. Kol apie tai galvojo, nejučia su nosimi prisilietė prie vitrinos stiklo ir šis aprasojo. Išsigandęs, ką padarė greit su ranka pavalė stiklą ir tą akimirką pagalvojęs, kad moneta gal iškrito, įkišo ranką į kišenę, tačiau iškart atsiduso ištardamas „ach, yra“. Tada čiupo iš kišenės gulinčią monetą ir su šypsena veide traukė pinigėlį, tardamas:

* Man viena manginį.
* O, Artūrai,- tarė ledų pardavėja, - ar tik ne antrą porciją šiandien jau valgai?
* Trečią, bet jei galėčiau, tai niekada nesustočiau valgyti ledų!
* Ką gi tu sakai? - tarė su šypsena ledų pardavėja. - O jeigu tavo noras išsipildys?
* Tada valgysiu ledus visą dieną, visą naktį ir visus metus!

Ledų pardavėja dar plačiau nusišypsojo ir išsitraukusi auksinį ledų šaukštelį – rutuliukų darymo aparatą, patempė jį už rankenėlės ir užkabino juo kurkumino spalvos mango ledus, kurie traukdami susisuko į nedidelį ledų rutuliuką.

* Skanaus! – tarė ledų pardavėja.- Tikriausiai jau šiandien daugiau nebeateisi...
* Ačiū!- tarė Artūras ir nurūko suolelio link. - Ten bus pati geriausia vieta pavėsyje juos suvalgyti.

Neilgai trukus mažasis smaližius pabaigė ledus, tačiau vafliuko niekada nevalgydavo, mėgo tik ledus. Pasisuko link šiukšlių dėžės mesti vafliuko, kai staiga pamato, kad vaflyje naujas ledas. Net nepradėtas, net nepatirpęs, naujut naujutėlis. Artūras pamirksėjo akutėmis kelis kartus – ne, nesapnuoja, tikrai prieš akis naujas „manginis“ ledas. Kadangi buvo dar pakankamai mažas, pagalvojo, kad čia kažkokia nesąmonė, suvalgė naują ledą ir nekreipęs per daug į tai dėmesio ryžosi mesti vafliuką jau antrąjį kartą, tačiau nespėjus mirktelėti, atsirado dar vienas rutuliukas! Berniukas nusistebėjo, bet ir vėl suvalgė ledą. Ir vėl jo vietoje atsirado kitas.

* Ei, taip nieko nebus! Kada gi tu pasibaigsi? Man jau pilvelį suka...- tarė sau iš nevilties Artūras.

Taip Artūras sugalvojo grįžti pas ledų pardavėją.

* Aš jau nebenoriu, teta. Ačiū.
* Aha, matai, aš taip ir galvojau, kad visų jų nesuvalgysi!- tarė besijuokdama ledų pardavėja. - Tik niekam nepasakok, o jei dar kada norėsi stebuklingų ledų – ateik.

Taip apsalęs nuo ledų Artūras parėjo namo. Pirmiausia ką padarė, tai pasiskundė mamytei, kad skauda pilvuką. Artūras papasakojo mamai, kiek ledų porcijų suvalgė, tačiau niekas – nei mama, nei tėtė juo netikėjo. Taip nusiminęs Artūras nuėjo pagulėt į lovą. „Šiandien tikriausiai sapnuosiu ledus“- mintyse sau tarė Artūras.

Artūras guli lovoje ir svajoja, kad gal geriau būtų už tuos rastus eurus nusipirkęs kramtomos gumos. Nuo to laiko Artūras visada klausė mamos ir daugiau negu dviejų porcijų ledų per dieną nebevalgė.

O tu? Kiek porcijų stebuklingų ledų galėtum suvalgyti?

PABAIGA